Dvejus vakarus Mažeikiuose atgijo Lietuvos ir Lenkijos istorijoje ryškų pėdsaką palikusi Bona Sforca. Juozo Vaičkaus Skrajojamasis teatras spalio 29 ir 30 dienomis Mažeikių kultūros centro Pramogų salėje pristatė spektaklį „Bona Sforca. Atsisveikinimas“. Režisieriaus Martyno Januškos pastatyme žiūrovams atskleista ne tik valdovės didybė, bet ir jos asmeniniai išgyvenimai – meilė, motinystė, vienatvė ir išdavystė.

Bona Sforca – istorija apie valdžią ir moters likimą

Spektaklio kūrybinis procesas truko dvejus metus. Pagrindinį B. Sforcos vaidmenį atliko Ingrida Jestromskienė, scenoje pasirodė rūmų šokėjai Akvilė Guogytė ir Jonas Budreckis, o kitų personažų istorijas perteikė aktorių balsai. Scenografiją kūrė Giedrė Bernotavičienė ir Gintenis Kovalenko, kostiumus – Ingrida Šopienė.

Spektaklio rengimo laikotarpį lydėjo ir išskirtinis sutapimas. Spalio 7 dieną Italijos mieste Baryje, Švabų pilyje, atidengtas B. Sforcai skirtas bareljefas. Lietuvos skulptoriaus Jono Gencevičiaus sukurtas atminimo ženklas tapo Lietuvos ir Italijos istorinių bei kultūrinių ryšių simboliu. Jo atidengimo ceremonijoje dalyvavo Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda.

Januška šį įvykį pavadino ypatingu sutapimu. Pasak jo, teatro trupė jau svarsto galimybę nuvykti į Barį su spektaklio kostiumais ir ten parodyti trumpą vaidinimo fragmentą, galbūt net italų kalba. Taip norima pristatyti kūrinį mieste, iš kurio kilusi pati B. Sforca.

 

Kodėl scenoje atgijo Bona Sforca?

Režisierius M. Januška pasakojo, kad istorinė valdovė jį sudomino savo sudėtingu likimu ir išskirtine vieta istorijoje. Ilgus metus dirbęs lietuvių kalbos ir literatūros mokytoju, jis domėjosi istorinėmis asmenybėmis, jų gyvenimo istorijomis ir skirtingomis jų interpretacijomis. Ypač jį domino Bonos vaidmuo Barboros Radvilaitės istorijoje. Juozo Grušo dramoje „Barbora Radvilaitė“ minima versija, kad Bona galėjo nunuodyti B. Radvilaitę, tačiau, kaip pasakojo režisierius, vėlesni palaikų tyrimai parodė, kad ji mirė nuo vėžio.

Rinkdamas medžiagą apie valdovę, M. Januška skaitė istorinius šaltinius, domėjosi lenkų autorių romanais. Jam B. Sforca pasirodė svarbi ir kaip moteris, gebėjusi užimti tvirtą vietą politikoje laikais, kai valdžia daugiausia priklausė vyrams. Ši mintis tapo viena iš spektaklio ašių.

„B. Sforca pirmoji įrodė, kad ne vien vyrai gali būti valdžioje“, – sakė režisierius. Jis pridūrė, kad spektaklį skyrė ir savo gyvenime svarbioms moterims – senelėms, mamai, tetoms. „Aš labai mylėjau savo seneles, mamą, tetas, ir štai gimė spektaklis.“

Prie kūrinio atsiradimo prisidėjo ir netikėta pažintis. Vieno Mažeikių tarptautinio meno festivalio metu į Mažeikius atvyko italų muzikantas, dėstantis Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Vežant jį iš Vilniaus paaiškėjo, kad jo mama kilusi iš Bario ir yra Sforcų giminės. Šis sutapimas režisieriui dar labiau sustiprino ryšį su pasirinkta tema. Teatro trupė parengė pirmąjį spektaklio fragmentą, kurį pristatė Valdovų rūmuose vykusiame renginyje, o vėliau išplėtojo į visą pastatymą.

Scenoje pasirinktas vaizduoti paskutinis, itin skaudus Bonos gyvenimo tarpsnis. Valdovė jau ištremta į Mazovijos pilį, jos sūnus jos nelanko, neatvyksta net atsisveikinti. Režisierių sukrėtė ir pasakojimas, kad sūnus nedalyvavo motinos laidotuvėse Baryje. Todėl jam buvo svarbu parodyti ne vien istorinę asmenybę, bet ir moterį, išgyvenančią artimųjų atstūmimą bei vienatvę.

Januška nesutinka ir su, jo manymu, pernelyg siauru B. Sforcos palikimo vertinimu, kai jos nuopelnai Lietuvai sutraukiami iki pasakojimų apie atvežtus stalo įrankius. Režisierius pabrėžė platesnę valdovės įtaką kultūrai ir visuomenės gyvenimui. Jo įsitikinimu, tokia asmenybė verta rimto ir gilesnio sceninio pasakojimo. „Aš nemėgstu lėkštų tekstų, juokelių. Jeigu joji, tai jok ant gero arklio“, – savo požiūrį į kūrybą apibendrino M. Januška.

 

Geležinė konstrukcija – ir prieglobstis, ir kalėjimas

Spektaklio scenografijoje svarbią vietą užėmė geležinė konstrukcija, kurią režisierius M. Januška įvardijo kaip daugiareikšmį simbolį. Ji primena gynybos bokštą – vietą, į kurią B. Sforca gali pasitraukti nuo aplinkinių, užsisklęsti ir pasijusti saugi. Tačiau ši erdvė kartu tampa ir savotišku kalėjimu, kuriame valdovė atsiduria dėl ją supančių žmonių baimės, abejingumo ir priešiškumo.

Konstrukcija simbolizuoja ir Bonos padėtį – nors ji karalienė, jos valdžia pamažu tampa tik išoriniu titulu. Sūnui ją ignoruojant, valdovė lieka viena, kalbasi pati su savimi, tarsi ieškodama pašnekovo net vėjyje. Saugumo jai suteikia ir nuolat turima maldaknygė. Spektaklio pradžioje, grįžusi iš bažnyčios, Bona laikosi jos tarsi atramos, o geležinė erdvė tampa vieta, kurioje ji gali būti savimi ir nebeslėpti tikrųjų minčių.

Scenoje esančios uždengtos figūros įkūnija jau mirusias Bonos dukterų sielas. Anot režisieriaus, kiti personažai simbolizuoja visuomenės niekingumą – žmones, kurie laukia tarsi maitvanagiai, kada galės pasinaudoti kito nelaime. Vienas jų – Papakoda – įsitaiso soste. Šis vaizdinys siejamas su Bonos palikimo dalybomis, kai dalis jo atiteko Ispanijos karaliui.

Didelį dėmesį kuriant spektaklio vaizdą skirta ir kostiumams. M. Januška dėkojo jų kūrėjai I. Šopienei bei Mažeikių kultūros centro administracijai, prisidėjusiai prie nemažai kainavusių kostiumų įsigijimo. Pasak režisieriaus, jų autentiškumas ir renesanso laikotarpiui būdingos formos neliko nepastebėti ir Valdovų rūmuose. Kai teatras dalyvavo Dainų šventėje, rūmų administracijos atstovai išreiškė norą ateityje įsigyti tris spektaklio kostiumus – B. Sforcos ir dviejų šokėjų. Jų vertinimu, kostiumai tiksliai atspindi renesanso laikotarpį ir pačios valdovės įvaizdį.

 

Bonos stiprybės paieškos

Pagrindinį vaidmenį atlikusi I. Jestromskienė pasakojo, kad ruošiantis spektakliui labai svarbu buvo tiksliai išmokti tekstus. Per šį kūrybinį procesą ji taip pat gerokai papildė savo žinių bagažą, atrado netikėtų istorinių detalių ir sutapimų.

Tačiau svarbiausia buvo suprasti pačią Boną – jos būdą, jausmus ir reakcijas. „Kartais pagalvoju, o kaip Bona reaguotų į tokį dalyką, ką ji darytų, jeigu jos gyvenime būtų toks iššūkis“, – apie personažo kūrimą pasakojo aktorė.

Spektaklyje Bona parodoma įvairiapusė – jautri moteris ir motina, kurios meilė sūnui tokia stipri, kad priartėja prie nevilties, tačiau lieka be atsako. Ši tema I. Jestromskienei sukėlė dvejopų jausmų, nes ji pati augina sūnų Augustą. Aktorė svarstė, kad motina vaikui atiduoda visą savo meilę, tačiau Bonos išgyvenimai peržengia įprastas motiniško prisirišimo ribas.

Valdovės istorija jai tapo ir asmenine pamoka. I. Jestromskienė sakė, kad personažas suteikė daug peno apmąstymams, o Bonos išgyvenimai leido geriau suprasti, kiek stiprybės žmogus gali atrasti susidūręs su sunkumais. Aktorė neslėpė, kad ir pačiai tos stiprybės kartais pritrūksta, todėl jos dar ieško ir mokosi.

Jestromskienė džiaugėsi galimybe teatre kalbėti apie temas, kurios buvo svarbios ir XV amžiuje, ir šiandien. Pasak jos, žmonės per šimtmečius mažai pasikeitė: anuomet, kaip ir dabar, daliai visuomenės menas bei mokslas rūpėjo mažiau nei pinigai. Todėl B. Sforcos istorija, nors pasakoja apie kitą epochą, leidžia atpažinti ir dabarties aktualijas.