Keturi dešimtmečiai dainų, koncertų, kelionių ir draugystės – tokį kelią nuėjo Mažeikių folkloro ansamblis „Alksna“. Lapkričio 7-ąją Mažeikių kultūros centre vykusi jubiliejinė šventė subūrė kolektyvo narius, jų bičiulius, folkloro puoselėtojus ir svečius iš įvairių Lietuvos vietovių bei Londono. Per keturiasdešimt metų keitėsi žmonės, vadovai ir laikai, tačiau išliko tai, kas ansamblį jungia nuo pat pradžių – meilė savo krašto dainoms ir noras būti kartu.

 

Alksniškių kūryba atsiskleidė parodoje

Dar prieš prasidedant koncertui Mažeikių kultūros centro Didžiosios salės fojė susirinko gausus būrys „Alksnos“ narių, jų bičiulių ir mažeikiškių. Čia veikė „Nedarbių paroda“, kurioje buvo galima susipažinti su įvairiapuse alksniškių kūryba ir pomėgiais. Joje eksponuotos nuotraukos, rankdarbiai, kolekcijos ir kiti laisvalaikiu kuriami darbai.

Paroda atskleidė, kiek daug skirtingų talentų turi kolektyvo nariai. Vieni siuva, siuvinėja ar margina šilką, kiti kolekcionuoja angelus, kortas, puodus, kuria įvairius rankdarbius.

Susirinkusieji ne tik apžiūrėjo darbus, bet ir bendravo su jų autoriais, klausėsi pasakojimų apie kūrybą, pomėgius ir keliones. Fojė skambėjo dainos, muzikavo patys alksniškiai. Jubiliejinės šventės metu taip pat pagerbti ir prisiminti Anapilin iškeliavę „Alksnos“ nariai.

Į šventę atvyko ir buvęs ansamblio vadovas Arnas Arlauskas, vienas pirmųjų „Alksnos“ narių, prisijungęs prie kolektyvo dar 1986 metais. Susitikęs su buvusiais bendražygiais jis prisiminė ir atsisveikinimą su ansambliu. 1989 metais išvykti gyventi į Kelmę kartu su žmona jam buvo nelengva – palikti „Alksną“, pasak jo, buvo viena didžiausių gyvenimo kančių.

 

Jubiliejus subūrė folkloro bičiulius

Keturiasdešimtmečio proga „Alksna“ parengė šventinę programą. Po susitikimų ir pokalbių Didžiosios salės fojė šventė persikėlė į Pramogų salę, kur vyko jubiliejinis koncertas. Savo pasirodymu šventę papuošė dainų autorė ir atlikėja LIUCĖ. Vėliau prie jos prisijungė ir „Alksnos“ ansambliečiai, tad scenoje suskambo bendros dainos. Po jubiliejinio koncerto šventė tęsėsi etnobumso vakaronėje. Joje dalyvavo folkloro ansambliai „Alksniokā“ iš Mažeikių, „Miegova“ iš Palangos, „Platelē“ iš Platelių, „Rėmolē“ iš Sedos, „Taduja“ iš Kelmės ir „Sadūto“ iš Londono. Trečiąją vakaro dalį vedė iš Platelių atvykę Austėja Alminaitė ir Adrijus Alminas.

Vakaronėje netrūko nei šokių, nei muzikos, nei vaišių. Šventės dalyviai ir svečiai galėjo pasistiprinti vaisiais, saldumynais bei įvairiais valgiais – ant stalų puikavosi ir tradicinės bulvės su kastiniu. Į Mažeikius susirinkę kolektyvai dalijosi savo kraštų folkloru, kartu muzikavo, šoko ir bendravo. Skirtingų vietovių ansamblius jungė bendras noras puoselėti liaudies kultūrą, saugoti tradicijas ir perduoti jas ateities kartoms.

 

Pradžia – iš jaunatviško polėkio ir meilės lietuvybei

Folkloro ansamblį „Alksna“ 1986 metais įkūrė kraštotyrininkas ir mokytojas Algirdas Vilkas, subūręs bendraminčius puoselėti lietuvių liaudies folklorą. Šiuo metu kolektyvui vadovauja Dainora Petrikienė ir Raimonda Česnauskienė.

Viena iš pirmųjų ansamblio narių D. Petrikienė prisimena, kad pradžioje visus vienijo jaunatviškas entuziazmas ir stiprus lietuvybės jausmas. Tuo metu kolektyvas neturėjo nei tinkamų drabužių, nei visų koncertams reikalingų priemonių, tačiau netrūko noro dainuoti ir kurti.

„Tuo metu visi buvome jauni, kupini idėjų ir kūrybinio entuziazmo. Mus vienijo noras puoselėti lietuvybę ir didelis noras kurti bei dainuoti“, – pirmuosius ansamblio metus prisiminė ji.

Per keturis dešimtmečius „Alksna“ tapo neatsiejama Mažeikių krašto kultūrinio gyvenimo dalimi. Ansamblis dalyvauja Lietuvos dainų šventėse, miesto, rajono, regiono ir šalies renginiuose, folkloro festivaliuose Lietuvoje bei užsienyje. Kolektyvas taip pat yra išleidęs leidinių ir kompaktinių plokštelių, prisidėdamas prie Mažeikių krašto tautosakos išsaugojimo ir sklaidos.

Už meninį lygį ir veiklą ansambliui suteikta I mėgėjų meno kolektyvų kategorija, o 2017 metais jis pelnė „Aukso paukštės“ apdovanojimą kaip geriausias krašto folkloro ansamblis ir jo vadovai.

 

Kiekvienas atranda savo vietą

Per repeticijas, koncertus ir keliones užsimezgusi bendrystė daugeliui tapo neatsiejama gyvenimo dalimi. Vieni „Alksnoje“ dainuoja jau kelis dešimtmečius, kiti prie kolektyvo prisijungė tik šiemet. Tačiau, nepaisant skirtingos patirties, visi turi galimybę tapti bendros veiklos dalimi.

Ansamblio nariai pabrėžia, kad čia svarbūs ne vien muzikiniai gebėjimai. Vienam lengviau dainuoti, kitam – šokti, trečias gali groti instrumentu ar prisidėti prie kitų veiklų. Kiekvienas atranda tai, kas jam sekasi geriausiai, ir taip papildo visą kolektyvą.

Ši galimybė svarbi ir naujai prisijungiantiems žmonėms. Viena iš šiemet prie „Alksnos“ prisijungusių narių Vilija pasakojo, kad kolektyvo vadovė D. Petrikienė ją kvietė ne vienerius metus, tačiau laiko prisijungti atsirado tik išėjus į užtarnautą poilsį. Moteris groja kanklėmis, o pirmąsias repeticijas prisimena dėl šilto kitų ansambliečių priėmimo.

Kitai naujokei Jūratei svarbiausia buvo rasti vietą, kur galėtų dainuoti ir būti tarp bendraminčių. Susitikusi su vadove R. Česnauskiene, ji pati išreiškė norą prisijungti. Pasak jos, pirmasis įspūdis buvo toks, kad čia visi laukia naujų žmonių.

Ilgametė ansamblio narė Daina, kolektyve dainuojanti 21 metus, o jos vyras – 26-erius, „Alksną“ vadina atgaiva po atsakingo darbo. Čia žmones jungia bendras pomėgis, tačiau ne mažiau svarbios ir kartu patiriamos akimirkos – kelionės, šventės, susitikimai su kitais kolektyvais.

 

Savo krašto dainos – gyvas palikimas

Ypatingą vietą „Alksnos“ veikloje užima Mažeikių krašto folkloras. Ansamblio nariai dalyvavo ekspedicijose, kurių metu užrašė vietos gyventojų dainas ir kitą tautosaką. Lankytasi Krakiuose, Pikeliuose, Žemalėje, Židikuose ir kitose vietovėse. Dalis surinktos medžiagos sugulė į leidinius, o dainos iki šiol skamba kolektyvo repertuare.

Ansamblio vadovė R. Česnauskienė pabrėžia, kad savos krašto dainos yra viena svarbiausių „Alksnos“ išskirtinumo dalių. Jas atlikdami kolektyvo nariai saugo ne tik muzikinius kūrinius, bet ir ankstesnių kartų atmintį.

Petrikienė atkreipia dėmesį, kad šiandien vis sunkiau rasti žmonių, galinčių papasakoti apie senąsias dainas ir jų kilmę. Todėl ansamblio nariai jaučiasi patys tampantys būsimaisiais dainų pateikėjais – tais, kurie perduos surinktą medžiagą ateities kartoms.

Folkloro tradicijų tęstinumas svarbus ir jaunesnei kartai. Į repeticijas atsivedami vaikai ilgainiui paskatino suburti vaikų kolektyvą „Alksniukai“. Dabar abu ansambliai prireikus susijungia bendriems pasirodymams. Taip tradicijos perduodamos ne vien pasakojimais, bet ir pačia veikla – dainuojant, šokant ir kartu dalyvaujant kultūriniame gyvenime.

„Mums svarbu nepamiršti savo šaknų, puoselėti tradicijas ir perduoti jas ateities kartoms“, – kalbėjo kolektyvo nariai Asta ir Raimundas Milieškos.

Keturiasdešimt metų – reikšmingas „Alksnos“ kelio etapas, tačiau ne pabaiga. Kol yra žmonių, norinčių dainuoti, ieškoti senųjų krašto dainų, mokytis ir dalytis tuo su kitais, tol folkloras išlieka gyvas. O „Alksnos“ istorija liudija, kad kartais bendras pomėgis tampa kur kas daugiau nei veikla laisvalaikiu – jis sukuria bendruomenę, į kurią norisi sugrįžti.